ISTORIJA

Tradicinis karate do – tai kovos menas, kurio šaknys glūdi piečiausioje Japonijos prefektūroje Okinavoje ir siekia daugiau kaip dviejų tūkstančių metų istoriją. Terminas „kara te“ (jap. k. 空手), išvertus iš japonų kalbos reiškia „tuščia ranka“, o „karate do“ – „tuščios rankos kelias“. Todėl karate dar vadinamas beginkle savigynos sistema.
Pagal Gichinį Funakoshį, karate yra ne technikos rinkinys nugalėti priešą, bet visų pirma tai galimybė, fizinių pratimų ir sunkaus darbo treniruočių metu dėka, padėti formuotis žmogaus charakteriui. Pagrindinė karate mintis yra išgeneruoti maksimalią jėgą iš vidaus ir išnaudoti potencialias kūno galimybes. To galima pasiekti tada, kai viduje surandamas ne tik fizinis, bet ir psichologinis, balansas.
Karate kovos meno techninė bazė randama Tode principuose, o filosofinį pagrindą sudaro japonų Budo principas, kurio esmė yra pasiekti pergalę be kovos, o ne sužeisti oponentą. Tradicinis karate nuo kitų karate šakų išsiskiria tuo, kad jame naudojama ne raumenų jėga, bet tarpusavyje subalansuotas viso kūno derinys.
Šiandien šis kovos menas praktikuojamas pagal pasaulio tradicinio karate federacijos (WTKF) reglamentą, kurio tikslas, bendradarbiaujant su kitomis šalimis apsaugoti ir skleisti originalų tradicinį karate, remiantis Budo filosofijos pamatu.
Treniruotėse mokomės suprasti, kas yra tikrasis tikslas, kaip sukurti kelią ir strategijas, kuriomis galima būtų jo pasiekti ir kaip įveikti atsirandančias pakeliui kliūtis. Vadovaujamės asmeninio tobulėjimo principu: „Šiandien aš turiu būti geresnis, nei buvau vakar, o rytoj turiu būti geresnis, nei esu šiandien.“